7e klasės moksleivės Gerda Prusevičiūtė ir Saulė Gečiūtė dalyvavo Europos Parlamento nario Liudo Mažylio organizuotame Esė ir eilėraščių konkurse „Švenčiu Lietuvą“, skirtame nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo dienai paminėti

Artėjant Vasario 16–ajai, nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo 104-osioms metinėms, Europos Parlamento narys Liudas Mažylis pakvietė dalyvauti esė ir eilėraščių konkurse „Švenčiu Lietuvą“.

7e klasės moksleivės Gerda Prusevičiūtė ir Saulė Gečiūtė paskatintos lietuvių kalbos vyr. mokytojos Renatos Mikolaitytės  sukūrė esė „Švenčiu Lietuvą“ ir išsiuntė į konkursą.

Kviečiame perskaityti septintokių darbus, kuriuose moksleivės dalinasi mintimis apie Lietuvą, gimtąją kalbą, išsako požiūrį į istoriją.

Lietuvių kalbos vyr. mokytoja Renata Mikolaitytė

Švenčiu Lietuvą

Su praeities istorija kiekvienas lietuvis tarsi surakintas nenutrūkstančiomis metalo grandinėmis, iš kurių pančių niekada nepavyks išsivaduoti. Mūsų venomis teka ir tekės kraujas tų, dėl kurių mes galime būti savo šalies šeimininkai. Teka ir tekės kraujas tų, kurie tikėjo, jog būsime laisvi. Tų, kurie galų gale manė, jog pasiekė savo tikslą. Metų metus lietuviai kentėjo dvasinę ir fizinę priespaudą. Neturėjome nieko savo –  kalbos, tradicijų, netgi žmonių. Dabar Lietuva yra tik taškelis pasaulio žemėlapyje, o daugiau nei prieš šimtą metų mūsų ten net nebuvo matyti.

Žmonės buvo pavargę nuo prievartos, alsuojančios Jiems į nugaras. Buvo pasiryžę pagaliau turėti kažką savą. Turėti teisę išrinkti žmones, kurie priims visiems svarbius įstatymus, ir tuos, kurie vadovaus valstybei, kurioje gyvena. Lietuviai visada buvo vieningi ir darė viską, jog pasiektų savo tikslą, kad galėtų būti laisvi. Nepriklausomybės aktas, kuris gali pasirodyti tik paprastas popieriaus lapas, yra lietuvių stiprybės ir ryžto simbolis.

Nepriklausomos  Lietuvos valstybės atkūrimą skelbiantis  Vasario 16-tosios aktas 1918-aisiais nebuvo rožėmis klotas kelias atkurti laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę – dar daug buvo Lietuvą bandžiusių naikinti įvykių, bet netgi po jų mes sugebėjome atsitiesti. Lietuviai niekada nepasidavė ir visada laikė aukštai iškeltas galvas. Nesileido žeminami, visada laikėsi savų įsitikinimų ir niekada neprarado to, kas visada buvo ir bus svarbiausia – vienybės ir vieni kitų palaikymo.

Praėjus vos dvidešimt dvejiems metams – 1940-aisiais – Lietuva vėl neteko susigrąžintos laisvės. Link Sibiro be pertraukų kursuojantys perpildyti traukiniai tapo nauju baisiausiu lietuvių košmaru. Mes ištvėrėme ir tai. Nepraėjus net trisdešimčiai metų mes vėl įrodėme savo stiprybę. Sausio 13-osios aukų kraujas, nušalusiais veidais srūvančios karštos lyg ugnis ašaros ir širdyje vis tiek rusenanti stiprybės kibirkštėlė, suteikė vilties visos Lietuvos žmonėms – jie buvo vieningi gindami televizijos bokštą – juk gynė savo vertybes. Užsispyrimas būti visiškai laisviems ir priklausyti nedidelei, bet vieningai valstybei… Kur dingo šis noras?

Žmonių susiskaldymas ir verkti iš gėdos verčiantys mitingai. Lietuvių vienybė, kurios atrodo nebeliko. Skelbiamės laisva valstybe, bet vis dar yra žmonių, kurie priversti neišsakyti savo nuomonės, neatrodyti taip, kaip nori, nekalbėti taip, kaip nori, ir nebūti tuo, kuo yra. Laisvė, dėl kurios kovojome taip ilgai, vėl glūdi kažkur tamsoje. Taip, turime savo kalbą, savo teritoriją, nepriklausome nuo kitos tautos valdžios, bet į nugaras alsuoja baimė būti pamatytiems, baimė mylėti, baimė kalbėti, baimė rašyti. Visai kaip prieš daugiau nei šimtą  metų. Praeityje pralietas kraujas vėl atrodo bevertis, nes galbūt ne daug kas ir pasikeitė?

Žmonės, atrodo, visai neseniai kalbėję tik apie laisvę, dabar jos nebeleidžia turėti, kol kas jos neturintiems. Dalis lietuvių tiems, kurie trokšta  laisvės, yra virtę siaubą keliančiais priešais, stovinčiais už nugarų, trukdančiais  laisvai kvėpuoti. Kontroliuoja viską, ką šie daro, aiškina, kaip turėtų elgtis, ar atrodyti. Ar protėvių pralietas kraujas ir paaukotos gyvybės buvo tik tam, kad istorija kartotųsi? Tam, jog valstybė, kuri kadaise buvo vieninga, susiskaldytų ir būtų priešė pati sau?

Po tokios ilgos mūsų valstybės kovos už  laisvę ir nepriklausomybę neturėtumėme švaistyti dar daugiau laiko pykčiui, pagiežai ir pavydui. Laisvė yra laisvė. Tolerancija yra tolerancija. Buvimas  savimi neturėtų kelti baimės, kokią prieš daugiau nei šimtą metų kėlė sava kalba tariami žodžiai.

Nuo to laiko pasiekėme tikrai daug, bet žvelgdama į ateitį matau dar daugiau. Visišką laisvę, kurios mes vis dar trokštame lyg stiklinės vandens mirties patale. Lietuviams susibūrus ir panaudojus giliai genuose slypinčią vienybę, Lietuva gali tapti dar laisvesnė ir gražesnė valstybė. Valstybė, kurioje gyventi bus dar maloniau ir saugiau. Tokia valstybė, į kurią atsigręžę mūsų protėviai netektų žado ir pasakytų: „Kiek daug mes pasiekėme.“

Aš švenčiu Vasario 16-ąją kiekvienais metais, tikėdama, kad Lietuvos gimtadienis yra didelė šventė, suteikianti mums visiems naują viltį tikėti gražesne, prasmingesne rytdiena. Švenčiu Lietuvą džiaugdamasi, kad ją turiu, joje gyvenu, kad jau dabar, būdama septintokė, galiu prisidėti prie nuolatinio jos kūrimo. Švenčiu Lietuvą giliai širdyje žinodama, kad mes galime geriau.

Kaskart troleibusu važiuodama Vilniaus gatvėmis, prisimenu apie į Sibirą ištremtus mūsų valstybės žmones. Kaskart rašydama lietuviškus žodžiu, prisimenu tuos,  dėka kurių galiu tai daryti. Kaskart klausydamasi lietuviškai ištartų žodžių, esu dėkinga už tai, kad galime juos tarti. Kasdien popieriuje parašydama dar vieną eilutę, kuriu sava kalba parašytą istoriją, sakinius, kuriuos prieš šimtą  metų gyvenę žmonės būtų troškę noru perskaityti. Kuriu Lietuvą kaskart ištardama, pagalvodama, klausydamasi ir parašydama kažką sava kalba ir prisimindama, dėl ko galiu tai daryti. Kuriu Lietuvą rašydama šias eilutes.

Gerda Prusevičiūtė 7e

Švenčiu Lietuvą

LIETUVA… Vienybė,  gamtos grožis, meilė, žmonių darbštumas, tolerancija, laisvė. Šie žodžiai skirti apibūdinti mano tėvynei ir joje gyvenantiems žmonėms. Pilnatvę, kurią mums teikia Lietuvos gamta, suteikime savo gimtinei ir mes – žmones. Jei Lietuva visada bus laisva ir nepriklausoma valstybė – tai visada  laisvi būsime ir mes.

O  laisva ji tapo   1918 metais, kai buvo pasirašytas Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo  aktas. Šis aktas buvo pasirašytas narsių vyrų, mylėjusių tėvynę ir grąžinusių laisvę ne su ginklu, bet didžiu darbu bei pasiaukojimu.  Žmonės visais laikais gynė Lietuvą, nes tikėjo, kad ją apsaugos nuo priešų, dažnai taip nuožmiai besielgiančių su mūsų šalies teritorija, kalba, papročiais… Ir jie neklydo, nes įrodė, kad myli Lietuvą ir jai tarnauja. Meile ir tikėjimu žmonės apgynė Lietuvą.

Lietuvą nuo senų laikų mus mokė mylėti Simonas Daukantas. Jo mintis, kad turėtumėme mylėti savo žemę ir puoselėti gimtąją kalbą, nes žemė ir kalba yra patys svarbiausi ir brangiausi dalykai lietuviui, iki šiol mus palaiko ir vienija. Lietuvos gamtos grožį atskleidė poetas ir vyskupas Antanas Baranauskas. Jis skatino mus saugoti gimtąją žemę ir mylėti savo tėvynę. Jonas Basanavičius sugalvojo ir užrašė  labai daug lietuviškų žodžių. Net ir gyvendamas užsienyje jis nepamiršo savo tėvynės Lietuvos ir ją visad gynė bei skatino taip elgtis  kitus. Jonas Basanavičius už tėvynę būtų ir savo gyvybę paaukojęs, kad tik ją apsaugotų. Anksčiau, kai lietuvių kalba buvo uždrausta carinės Rusijos, atsirado knygnešių, kurie nepabūgo ir slapta gabendavo lietuviškas knygas  per miškus ir raistus, nes lietuvių vaikai norėjo išmokti savo gimtąją kalbą bei ateityje mokyti  kitus. Tad mes matome, kad visais laikais buvo narsių lietuvių, kurie stengėsi ginti  tėvynės laisvę įvairiais būdais. Nesvarbu, ar mažas, ar didelis, bet privalome nepamiršti, kad turime laikytis šių didžių žmonių priesakų dabar ir visada, gerbti ir ginti tėvynę bei neužmiršti  gimtosios lietuvių kalbos…

Saugokime ir ginkime Lietuvos laisvę, nes atsiranda tokių, kurie gviešiasi iš mūsų ją atimti. Visi mes turime būti vieningi, visi mes turime saugoti mūsų tautos vertybes. Tad kurkime ir puoselėkime Lietuvą tokią, kurioje norėtume gyventi.

Aš taip pat kuriu Lietuvą – kiekvieną dieną, tuo pačiu takučiu žingsniuodama į mokyklą, visada prisimenu didžio Simono Daukanto mintis ir pasižadu kuo geriau mokytis. Kuriu Lietuvą suvokdama, kad savo, nors ir mažais darbeliais – rūpinimusi po savęs gamtoje nepalikti šiukšlių,  atliekų rūšiavimu, tvirtu apsisprendimu gerai išmokti gimtąją kalbą, istorijos  žinojimu ir jos perteikimu jaunesnėms sesutėms – tarnauju savo tėvynei.

Švenčiu Lietuvą iš visos širdies ne tik Vasario 16-ąją, bet visada, juk tai didžiulė šventė, didžiulė dovana narsių žmonių mums padovanota…

Saulė Gečiūtė 7e